Tema

Dieviškas santuokos institutas

Įvadas

1995 metais Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia išleido „Šeima. Pareiškimas pasauliui“. Pareiškime skelbiamos šios su santuoka susijusios tiesos:

Mes, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios Pirmoji prezidentūra ir Dvylikos Apaštalų Taryba, iškilmingai pareiškiame, kad santuoka tarp vyro ir moters yra paskirta Dievo ir kad šeima yra Kūrėjo plano jo vaikų amžinajam likimui šerdis. […]

Šeimą įsteigė Dievas. Santuoka tarp vyro ir moters yra esminė Jo amžinojo plano dalis. Vaikams duota teisė gimti santuokoje ir būti auklėjamiems tėvo ir motinos, kurie ištikimai gerbia savo santuokos įžadus.[1]

Nuo to laiko santuokos institutui teko daug išbandymų. Bene didžiausias iš jų buvo kelių šalies vyriausybių bei kelių valstijų ir provincijų pripažinimas, kad vienalytė santuoka – formali tos pačios lyties atstovų sąjunga – prilygsta tradicinei santuokai. Tačiau Dievo tikslai, dėl kurių buvo įsteigta santuoka, nepasikeitė. Vienas iš šio dokumento tikslų – tai iš naujo patvirtinti Bažnyčios pareiškimą, kad santuoka yra teisėta vyro ir moters sąjunga.

Kitas tikslas yra vėl patvirtinti, kad Bažnyčioje yra vienas nekintantis lytinės moralės standartas: Dievui priimtini tik vyro ir žmonos, susaistytų santuokos saitais, intymūs santykiai.

Trečiasis tikslas – apibrėžti, kodėl santuoką tarp vyro ir moters Bažnyčia gina kaip moralinį reikalavimą. Bažnyčios opozicija vienalytei santuokai kyla iš jos doktrinos bei mokymų ir taip pat iš susirūpinimo, kokias pasekmes ji turės religinei laisvei, visuomenei, šeimoms ir vaikams.

Ketvirtasis šio dokumento tikslas – dar kartą patvirtinti, kad Bažnyčios nariai šiuos vienalytės santuokos klausimus turėtų spręsti pagarbiai ir su visais elgtis su meile ir žmogiškumu.

Gyvybiška santuokos svarba

Santuoka yra šventa, ji Dievo įsteigta prieš pasaulio sutvėrimą. Jėzus Kristus patvirtino dievišką santuokos prigimtį: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu.“[2]

Nuo pat pradžios šventa santuokos prigimtis buvo glaudžiai susieta su dauginimosi galia. Sukūręs Adomą ir Ievą Dievas jiems įsakė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę.“[3] Ir taip jie susilaukė vaikų ir tapo pirmąja šeima. Tik vyras ir moteris drauge turi biologines galimybes pradėti vaikus. Ši dauginimosi galia, leidžianti sukurti gyvybę ir atvesti dvasinius Dievo vaikus į pasaulį, yra suteikta Dievo. Neteisingas šios galios naudojimas kenkia šeimos institutui.[4]

Tūkstančius metų stipri šeima buvo pagrindinis visuomenės vienetas, ateities kartoms perduodantis moralinę stiprybę, tradicijas ir vertybes, palaikančias civilizacijos gyvavimą. 1948 m. pasaulio tautos išleido Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurioje patvirtinama, kad „šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės grupė“.[5]

Santuoka – tai kur kas daugiau nei sutartis tarp dviejų asmenų, įteisinanti jų jausmus ir numatanti abipusius įsipareigojimus. Santuoka yra gyvybiškai svarbus institutas, skirtas auginti vaikus ir mokyti juos tapti atsakingais suaugusiaisiais. Per amžius įvairios vyriausybės pripažino, kad santuoka būtina norint išsaugoti socialinį stabilumą ir gyvybės tęstinumą. Nepriklausomai nuo to, ar santuokos buvo atliekamos kaip religinis ritualas ar kaip civilinė ceremonija, beveik visose kultūrose vyriausybės gynė ir skatino santuoką, siekdamos išsaugoti ir puoselėti svarbiausią institutą, atsakingą už vaikų auklėjimą ir jų mokymą civilizaciją palaikančių moralės vertybių.

Tiesa, kad kai kurios susituokusios poros neturės vaikų savo pačių sprendimu ar dėl nevaisingumo, vis dėlto ypatingas santuokos statusas yra glaudžiai susijęs su jam būdingomis dauginimosi galiomis ir atsakomybėmis, ir įgimtais lyčių skirtumais. Priešingai, vienalytė santuoka tai institutas, kuris nėra priskiriamas lyčiai – biologiniam autentiškumui ir papildančiai vyro ir moters prigimčiai. Tuo siekiama iš santuoką atskirti nuo pagrindinio jos vaidmens – kurti gyvybę, puoselėti laiko patikrintas vertybes ir per kartas besitęsiančius šeimos ryšius.

Per pastaruosius dešimtmečius dėl dažnų skyrybų ir gimimų ne santuokoje žymiai padaugėjo vienišų tėvų. Daugelis šių vienišų tėvų užaugino pavyzdingus vaikus. Nepaisant to, išsamūs tyrimai parodė, kad tik vyras ir žmona mylinčioje, su pasišventimu sukurtoje santuokoje užtikrina optimalią aplinką vaikams saugiai augti ir būti auklėjamiems.[6] Iš dalies taip yra dėl skirtingų gerųjų abiejų tėvų savybių, kurias dėl savo lyties savitumo jie gali pasitelkti. Garsus mokslininkas štai ką rašė apie šeimos gyvenimą:

„Svarūs socialinio mokslo įrodymai patvirtina nuomonę, kad vaiko auginimas, kai tai daro skirtingų lyčių tėvai, yra svarbus jo vystymuisi ir kad tėvo indėlis auginant vaiką yra unikalus ir nepakeičiamas. […] Tai, kad vyro ir moters vaikų auklėjimo stiliai papildo vienas kitą, yra nepaprasta ir be galo svarbu bendram vaiko vystymuisi.“[7]

Dėl seniai gyvuojančio glaudaus ryšio tarp santuokos, dauginimosi, lyties ir vaikų auklėjimo, vienalytė santuoka negali būti traktuojama kaip tiesiog naujos „teisės“ suteikimas. Tai yra radikalus santuokos prigimties apibrėžimo pakeitimas. Jis žymi esminį šeimos instituto pokytį, kuris prieštarauja Dievo tikslams, kurie skirti Jo vaikams, ir žalingai veikia ilgalaikius visuomenės interesus.

Santuokai ir šeimai kilusios grėsmės

Šiais laikais matome, kaip stiprėja žalingas pasekmes turintys išpuoliai prieš tradicinę santuoką ir šeimas, kurias sudaro santuokoje išlikę vyras, žmona ir vaikai. 2012 m. Jungtinėse Valstijose 40 % visų gimimų priskiriami nesusituokusioms motinoms.[8] Daugiau nei 50 % gimimų motinoms, nesulaukusioms 30 metų, būna nesantuokiniai. Be to, nuo XX a. aštunto dešimtmečio santuokų skaičius sparčiai mažėja. Tokios tendencijos nieko gero nežada augančios kartos vystymuisi.

Įvairiausios socialinės blogybės prisidėjo prie šio santuokos ir šeimos silpnėjimo. Tai apima ištuokas, gyvenimą nesusituokus, gimdymą ne santuokoje, pornografiją, ištikimybės nykimą santuokoje, abortus, nedarbo ir skurdo naštą ir aibes kitų socialinių reiškinių. Bažnyčia jau seniai pasisako šiais klausimais ir stengiasi padėti savo nariams, susidūrusiems su šiomis problemomis. Tai, kad šiame dokumente pagrindinis dėmesys skirtas vienalytėms santuokoms, nereiškia, kad nesuvokiame šių įsisenėjusių bėdų svarumo.

Per pastaruosius metus judėjimas, kuriuo siekiama vienalytę santuoką pateikti kaip įgimtą arba konstitucinę teisę, užima vis svarbesnę vietą. Teismų priimti sprendimai, įstatymų leidėjų potvarkiai ir referendumai įteisino vienalytę santuoką keliose šalyse, valstijose ir jurisdikcijose. Į tai reaguodami visuomenės ir religijų vadovai, išpažįstantys skirtingus tikėjimus, tvirtino, kad toks santuokos apibrėžimo keitimas bėgant laikui dar labiau susilpnins šį institutą, dėl ko tiek suaugusieji, tiek vaikai patirs neigiamas pasekmes.[9]

Daug žmonių visame pasaulyje, veikdami patys ar per savo išrinktus atstovus, pripažįsta esminį vaidmenį, kurį suvaidino ir toliau turėtų vaidinti tradicinė santuoka, jei vaikai ir šeimos bus apginti, o moralinės vertybės – išsaugotos. Kadangi vienalytės santuokos klausimas smogia į pačią šeimos esmę ir potencialiai gali smarkiai paveikti vaikų gerovę, Bažnyčia vienareikšmiškai tvirtina, kad santuoka turėtų likti teisėta sąjunga tarp vyro ir moters.

Nekintantys moralės standartai

Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia moko, kad Dievas įsteigė aiškų moralės standartą Savo vaikams, kurie Jam atsakys už savo elgesį. Tokie standartai negali būti pakeisti vadovaujantis samprotavimu, emocijomis, asmeniniais interesais ar mirtingųjų nuomone.[10] Be aukštesnio įgaliojimo iš Dievo, kaip tai yra apreikšta Raštuose ir Jo pranašų lūpomis, pasaulietinė visuomenė ims klaidžioti ir smukti.

Daugelis vienalytės santuokos šalininkų tikina, kad tradiciniai lytinės moralės standartai pasikeitė ir kad „tolerancijai“ būtina, jog šie naujieji standartai būtų pripažinti ir įteisinti įstatymu. Jei tolerancija apibrėžiama kaip gerumas kitų atžvilgiu ir skirtingų požiūrių gerbimas, ji yra svarbi vertybė visose demokratinėse visuomenėse. Tačiau, kaip vyresnysis Dalinas H. Ouksas minėjo: „Tolerancija nereikalauja atsisakyti standartų ar nuomonės apie viešosios politikos sprendimus. Tolerancija yra būdas reaguoti į įvairovę, o ne įsakymas apsaugoti ją nuo svarstymo.“[11]

Gelbėtojas mokė, kad turėtume mylėti nuodėmingąjį, tačiau neturėtume pateisinti nuodėmės. Moters, apkaltintos paleistuvyste, atveju Jis maloniai su ja elgėsi, tačiau paragino ją: „Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.“[12] Jo pavyzdys atskleidė didžiausią galimą meilę.

Permainų šalininkai, siekdami pakeisti santuokos apibrėžimą, pasitelkė ne tik tolerancijos argumentą, bet ir pradėjo plėtoti „lygūs prieš įstatymą“ argumentą. Tačiau joks žemiškas įstatymas negali panaikinti arba anuliuoti Dievo įsteigtų moralės standartų. Žmonių sukurti įstatymai negali pakeisti prigimtinių, įgimtų lyčių skirtumų arba paneigti glaudų biologinį ir socialinį ryšį tarp gyvybės kūrimo ir santuokos.

Kaip vienalytės santuokos paveiks religinę laisvę?

Dėl to, kad vyriausybės legalizavo vienalytę santuoką kaip pilietinę teisę, jos taip pat pradėjo taikyti gausybę kitų potvarkių, užtikrinančių, kad vienalytės poros nebūtų diskriminuojamos. Šie potvarkiai smarkiai apkrovė žmonių sąžinę ir religines organizacijas.[13]

Vienalytės santuokos ir nediskriminavimo įstatymai jau sukėlė teisinius trukdžius žodžio laisvei ir elgesiui pagal įsitikinimus. Pavyzdžiui, tokių santuokų šalininkai ir valdžios pareigūnai kai kuriose valstijose stojo prieš įsigalėjusią religinių įvaikinimo organizacijų teisę elgtis pagal religinius įsitikinimus ir vaikus atiduoti tik į tas šeimas, kuriose yra ir tėvas, ir motina. To rezultatas – katalikų labdaros organizacijos, kad nebūtų priverstos leisti vienalytėms poroms įsivaikinti vaikus, tam tikrose valstijose turėjo nustoti teikti įvaikinimo paslaugas.[14]

Jungtinėse Valstijose vienalytės santuokos šalininkai daro spaudimą dėl pirmosios Konstitucijos pataisos, kuria įtvirtinama teisė laisvai praktikuoti religiją. Kai kurie iš šių šalininkų teigia, kad visos religinės organizacijos, kurios nepripažįsta tokių santuokų, turėtų netekti mokestinių lengvatų ir pašalpų.[15] Pirmoji Konstitucijos pataisa gali apsaugoti dvasininkiją nuo prievartos atlikti vienalytes santuokas, tačiau kiti tikintieji susilaukė ir, tikriausiai, ir toliau susilauks teisinio spaudimo ir sankcijų. Tas pats nutiks su įstaigomis ir švietimo sistemomis, kurios turi ryšių su religinėmis organizacijomis. Pavyzdžiui, Džordžijos valstijoje gyvenanti psichologė, dirbanti Ligų prevencijos centre, buvo atleista po to, kai buvo išsiaiškinta, kad ji nusprendė vienalyčiuose santykiuose esantį asmenį nukreipti pas kitą psichologą. Naujajame Džersyje viena religinė bendruomenė neteko mokestinių lengvatų dėl to, kad atsisakė išnuomoti savo paviljoną lesbiečių poros vestuvėms. Naujosios Meksikos valstijoje žmogaus teisių komisija padavė į teismą samdomą fotografą, kuris atsisakė fotografuoti vienalytės poros įsipareigojimo ceremoniją. Kai Masačiusetso valstijoje viešosiose mokyklose buvo pradėta mokyti apie vienalytes civilines santuokas, Apeliacinis teismas priėmė sprendimą, kad tėvai neturi teisės neleisti mokiniams to išklausyti.[16]

Panašūs religinių laisvių apribojimai tapo socialine ir teisine realybe keliose Europos Sąjungos valstybėse, o Europos Parlamentas siūlo, kad įstatymai, ginantys vienalyčių porų statusą, būtų įteisinti visoje Europos Sąjungoje.[17] Ten, kur vienalytė santuoka tampa pripažinta civiline teise, ji neišvengiamai prieštarauja tikinčiųjų teisėms ir religinė laisvė yra apribojama.

Kaip vienalytės santuokos paveiks visuomenę?

Galimi religinės laisvės apribojimai yra ne vienintelė vienalytės santuokos įteisinimo pasekmė visuomenei. Ko gero dažniausiai vienalytės santuokos šalininkų argumentas yra tai, kad tai niekam nepakenks ir visai nepakeis tradicinės heteroseksualios santuokos instituto. Dažnai sakoma: „Tai neliečia jūsų santuokos, tai kodėl jums tai rūpi?“ Nors tai gali būti tiesa, kad vienalytės santuokos iš karto tiesiogiai nepaveiks visų egzistuojančių santuokų, lieka klausimas, kaip laikui bėgant tai paveiks visą visuomenę, įskaitant augančiąją kartą ir būsimąsias kartas.

Be šventos santuokos prigimties menkinimo ir jai daromos žalos, vienalytės santuokos įteisinimas prisideda prie viešosios politikos srityje atsirandančių praktinių neaiškumų, keliančių nerimą tėvams ir pačiai visuomenei.[18] Kai valstybėje vienalytė santuoka įteisinama kaip civilinė teisė, joje tikrai bus pradėtos taikyti ir kitos procedūros, kuriomis bus reikalaujama paklusti įstatymui. Tokių procedūrų padariniai padeda suprasti pritarimo vienalytei santuokai pasekmes.

Visų svarbiausias viešosios politikos klausimas turėtų būti toks: kokia aplinka yra tinkamiausia vaikui ir augančiajai kartai? Nors vienalytės poros imsis globoti vaikus, tik tradicinėje santuokoje sukuriama tvirčiausia ir gerai įtvirtinta socialinė vaiko tapatybė.[19] Tradicinėje santuokoje padidinama tikimybė, kad vaikas sugebės susikurti aiškią lyties tapatybę suvokdamas, kad intymumas glaudžiai susijęs su meile, ir su gyvybės kūrimu. Priešingai, vienalytės santuokų teisinis pripažinimas laikui bėgant gali sugriauti socialinę tapatybę, lytinį vystymąsi ir moralinį vaiko charakterį. Joks dialogas nebus išbaigtas, jeigu nebus apsvarstytos ilgalaikės pasekmės vaikams.

Neigiamo poveikio vaikams pavyzdys būtų tai, kad, įteisinus vienalytes santuokas kaip pilietinę teisę, tai neišvengiamai pareikalautų pakeitimų mokymo programoje. Jei valdžia sako, kad vienalytės santuokos yra lygiavertės heteroseksualioms santuokoms, viešųjų mokyklų administratoriai jaus pareigą palaikyti šį tvirtinimą.[20] Taip nutiko jau daugelyje jurisdikcijų, kuriose pradinės ir vidurinės mokyklos vaikai mokomi, kad santuoka gali būti vadinama dviejų bet kokios lyties suaugusiųjų sąjunga, o kad lytiniai santykiai būtų laikomi moraliais, pakanka abiejų parterių sutikimo.[21] Be to, daugelyje vietovių mokyklos neprivalo pranešti tėvams apie tokią mokymo programą arba suteikti šeimoms galimybę ja nesinaudoti.[22] Tokie pokyčiai jau kelia rimtą nesuderinamumą tarp pasaulietinių mokyklų programų ir tėvų teisės mokyti savo vaikus branginamų moralės standartų.

Per visą istoriją šeima buvo pagrindinė individo laisvės tvirtovė. Namų sienos saugo nuo neigiamo socialinio poveikio, kuris daromas valdžios atstovams retkarčiais viršijant įgaliojimus. Jei šeimoje nėra smurto ar aplaidumo, valdžia neturi teisės kištis į vaikų auginimą ir jų dorovinį auklėjimą. Stiprios, savarankiškos šeimos yra gyvybiškai svarbios politinės ir religinės laisvės kontekste.

Mandagumas ir geranoriškumas

Bažnyčia pripažįsta, kad vienalytė santuoka ir su ja susiję klausimai gali sukurti nesantaiką ir žeisti. Bažnyčios nariai, stengdamiesi apsaugoti santuoką tarp vyro ir moters, turėtų rodyti pagarbą, mandagumą ir geranoriškumą tiems, kurių požiūris kitoks.

Bažnyčia pasisako už tos pačios lyties porų teisių į „gydymą ligoninėse ir medicininę pagalbą, teisę į būstą bei įdarbinimą ir teisę į palikimą, tiek, kiek tai nepažeidžia tradicinių šeimų vientisumo ir bažnyčioms suteiktų konstitucinių teisių“, apsaugą.[23] Pavyzdžiui, Solt Leik Sityje Bažnyčia parėmė potvarkius, skirtus apsaugoti miesto gyventojus gėjus nuo diskriminavimo apgyvendinant ir įdarbinant.[24]

Bažnyčios teigimas, kad santuoka yra tarp vyro ir moters, „nei yra priešiškas, nei toleruoja bet kokį priešiškumą gėjams ir lesbietėms“.[25] Bažnyčios nariai su visais turi elgtis rodydami meilę ir žmogiškumą. Rodydami nuoširdžią meilę ir geranoriškumą šeimos nariams, draugams ar kitiems žmonėms, kurie yra gėjai ar lesbietės, jie gali ir nepritarti santuokos apibrėžimo pakeitimui.

Išvada

Tėvo ir motinos vedamos stiprios, stabilios šeimos yra visuomenės ramstis. Kai santuokai kenkia lyčių painiava ir Dievo jai duotos prasmės iškraipymai, augančioms vaikų ir jaunimo kartoms bus sunku išsiugdyti įgimtą vyro ar moters tapatybę. Kai kam bus sunku pradėti visaverčius santykius ir išauginti naują morališkai stiprią ir motyvuotą kartą.

Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia drauge su kitomis bažnyčiomis, organizacijomis ir pavieniais asmenimis toliau gins santuokos tarp vyro ir moters šventumą, nes tai yra mūsų tikėjimui ir visuomenės ateičiai labai svarbus moralės klausimas.

Paskutiniai Bažnyčios pareiškimo apie šeimą žodžiai yra Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo priminimas pasauliui: „Kviečiame atsakingus piliečius ir vyriausybės pareigūnus visur paremti šiuos principus, skirtus palaikyti ir sustiprinti šeimą – pagrindinį visuomenės padalinį.“[26]

Šis dokumentas yra redaguotas ir atnaujintas straipsnis „Dieviškas santuokos institutas,“ straipsnis, kurį Bažnyčia pirmą kartą išleido 2008 m. (pdf failas).

 

Nuorodos
________________________________________

[1] „Šeima. Pareiškimas pasauliui“.

[2] Mato 19:4–5.

[3] Pradžios 1:28

[4] See M. Russell Ballard, “What Matters Most Is What Lasts Longest,” Ensign, Nov. 2005, 41–44.

[5] Jungtinių Tautų „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija“, Generalinės Asamblėjos rezoliucija 217 A (III), 1948 m. gruodžio 10.

[6] David Blankenhorn, Fatherless America: Confronting Our Most Urgent Social Problem (New York: Basic Books, 1995); Maggie Gallagher and Joshua K. Baker, “Do Moms and Dads Matter? Evidence from the Social Sciences on Family Structure and the Best Interests of the Child,” Margins Law Journal 4:161 (2004); Mark Regnerus, “How Different Are the Adult Children of Parents Who Have Same-Sex Relationships? Findings from the New Family Structures Study,” Social Science Research 41:4 (July 2012): 752–70; Regnerus, “Parental Same-Sex Relationships, Family Instability, and Subsequent Life Outcomes for Adult Children: Answering the Critics of the New Family Structures Study with Additional Analyses,” Social Science Research 41:6 (Nov. 2012): 1367–77; W. B. Wilcox, J. R. Anderson, W. Doherty, et al., Why Marriage Matters, Third Edition: Thirty Conclusions from the Social Sciences (New York: Institute for American Values and National Marriage Project, 2011); M. E. Scott, L. F. DeRose, L. H. Lippman, and E. Cook, Two, One, or No Parents? Children’s Living Arrangements and Educational Outcomes around the World(Washington, D.C.: Child Trends, 2013; worldfamilymap.org/2013/articles/essay/two-one-or-no-parents); Andrew J. Cherlin, The Marriage-Go-Round: The State of Marriage and the Family in America Today (New York: Alfred A. Knopf, 2009).

[7] David Popenoe, Life Without Father (New York: The Free Press, 1996), 146.

[8] J. A. Martin, B. E. Hamilton, M. J. K. Osterman, et al. Births: Final Data for 2012. National Vital Statistics Reports; vol. 62, no. 9 (Hyattsville, MD: National Center for Health Statistics, 2013).

[9] Sherif Girgis, “Check Your Blind Spot: What Is Marriage?” Marriage, Feb. 15, 2013; thepublicdiscourse.com/2013/02/7942/; Lynn Wardle, “The Attack on Marriage as the Union of a Man and a Woman,” North Dakota Law Review, vol. 83 (June 2008): 1364–92; David Blankenhorn,The Future of Marriage (2007); Lynn Wardle, ed., What’s the Harm? Does Legalizing Same-Sex Marriage Really Harm Individuals, Families, or Society? (2008); R.R. Reno, “The Future of Marriage,” First Things, Jan. 2013, 3–4; Richard Neuhaus, “Disingenuousness and Clarity,” On the Square, May 30, 2008; firstthings.com/onthesquare/2008/05/disingenuousness-and-clarity.

[10] Dalinas H. Ouksas, „Neturėk kitų dievų“, 2013 m. visuotinės konferencijos medžiaga.

[11] Dallin H. Oaks, “Weightier Matters,” Ensign, Jan. 2001, 17.

[12] Jono 8:11.

[13] Douglas Laycock, Anthony R. Picarello Jr., and Robin F. Wilson, eds., Same-Sex Marriage and Religious Liberty, Emerging Conflicts (Lanham, Maryland: Rowman and Littlefield, 2008).

[14] Žr. usccb.org/issues-and-action/religious-liberty/fortnight-for-freedom/upload/Catholic-Adoption-Services.pdf

[15] Jonathan Turley, “An Unholy Union: Same-Sex Marriage and the Use of Governmental Programs to Penalize Religious Groups with Unpopular Practices,” in Laycock, Picarello, and Wilson, eds., Same-Sex Marriage and Religious Liberty: Emerging Conflicts, 59–76.

[16] Sherif Girgis, Ryan T. Anderson, and Robert P. George, What Is Marriage? Man and Woman: A Defense (New York and London: Encounter Books, 2012), 62–64.

[17] Roger Trigg, Equality, Freedom, and Religion (London and New York: Oxford University Press, 2012); The Observatory on Intolerance and Discrimination against Christians in Europe,Report 2012 (Vienna, Austria, 2013); “European Parliament Resolution on Homophobia in Europe,” adopted Jan. 18, 2006.

[18] Girgis, Anderson, and George, What Is Marriage? Man and Woman: A Defense.

[19] Žr. 6 išnašą.

[20] Charles Russo, “Same-Sex Marriage and Public School Curricula: Preserving Parental Rights to Direct the Education of Their Children,” University of Dayton Law Review, vol. 32 (Spring 2007): 361–84.

[21] Gerry Shih, “Clashes Pit Parents vs. Gay-Friendly Curriculums in Schools,” The New York Times, Mar. 3, 2011, page A21A; John Smoot, “Children Need Our Marriage Tradition,” Public Discourse, June 13, 2013; thepublicdiscourse.com/2013/06/10344/; Challenging Homophobia and Heterosexism: A K-12 Curriculum Resource Guide, Toronto District School Board (2011).

[22] Parker v. Hurley, 514 F. 3d 87 (1st Cir. 2008); Fields v. Palmdale School District, 427 F.3d 1197 (9th Cir. 2005).

[23] mormonnewsroom.org/article/church-responds-to-same-sex-marriage-votes.

[24] mormonnewsroom.org/ldsnewsroom/eng/news-releases-stories/statement-given-to-salt-lake-city-council-on-nondiscrimination-ordinances.

[25] mormonnewsroom.org/article/church-responds-to-same-sex-marriage-votes.

[26] „Šeima. Pareiškimas pasauliui“.

Stiliaus vadovo pastaba:Kai rašysite apie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią, prašome, kad paminėdami ją pirmą kartą vartotumėte pilną jos pavadinimą. Daugiau informacijos apie tai, kaip vartoti Bažnyčios pavadinimą, rasite mūsų stiliaus vadovo puslapyje. »Stiliaus vadovas.

Atsisiųsti nuotraukas »